пру́тень • (prútenʹ) m inan (genitive пру́тня, nominative plural пру́тні, genitive plural пру́тнів)
singular | plural | |
---|---|---|
nominative | пру́тень prútenʹ |
пру́тні prútni |
genitive | пру́тня prútnja |
пру́тнів prútniv |
dative | пру́тневі, пру́тню prútnevi, prútnju |
пру́тням prútnjam |
accusative | пру́тень prútenʹ |
пру́тні prútni |
instrumental | пру́тнем prútnem |
пру́тнями prútnjamy |
locative | пру́тню, пру́тні prútnju, prútni |
пру́тнях prútnjax |
vocative | пру́тню prútnju |
пру́тні prútni |