From høgg (“blow, stroke, thrust”) + slokkur.
høgguslokkur m (genitive singular høggusloks, plural høgguslokkar)
m9 | singular | plural | ||
---|---|---|---|---|
indefinite | definite | indefinite | definite | |
nominative | høgguslokkur | høgguslokkurin | høgguslokkar | høgguslokkarnir |
accusative | høgguslokk | høgguslokkin | høgguslokkar | høgguslokkarnar |
dative | høgguslokki | høgguslokkinum | høgguslokkum | høgguslokkunum |
genitive | høggusloks | høggusloksins | høgguslokka | høgguslokkanna |